Nors Lietuva per pastaruosius dešimtmečius padarė milžinišką pažangą įtvirtindama demokratines vertybes ir integruodamasi į Vakarų pasaulio struktūras, žmogaus teisių gynėjai ir tarptautiniai stebėtojai vis dar brėžia nerimą keliančias linijas. Ataskaitos rodo, kad šalis, nors ir būdama Europos Sąjungos bei NATO nare, susiduria su specifinėmis, neretai įsisenėjusiomis problemomis, kurios trukdo užtikrinti visavertį visų piliečių orumą. Tai nėra tik sausa statistika ar biurokratiniai pastebėjimai – už kiekvieno eksperto įspėjimo slypi realūs žmonių likimai, socialinė atskirtis ir teisinio reguliavimo spragos, kurias būtina spręsti nedelsiant, norint sukurti iš tiesų teisingą ir lygiateisę visuomenę.
Neapykantos kalba ir saviraiškos laisvės ribos
Viena ryškiausių problemų, kurią nuolat akcentuoja tiek vietinės nevyriausybinės organizacijos, tiek tarptautinės institucijos, yra neapykantos kalbos paplitimas viešojoje erdvėje. Skaitmeninė era atvėrė duris nevaržomai komunikacijai, tačiau kartu sukūrė terpę, kurioje **saviraiškos laisvė** neretai painiojama su teise žeminti, tyčiotis ar kurstyti nesantaiką.
Ekspertai pastebi, kad teisėsaugos institucijos vis dar susiduria su iššūkiais identifikuojant ir tiriant neapykantos nusikaltimus. Nors Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už kurstymą prieš bet kokios tautybės, rasės, etninės, religinės ar kitos grupės žmones, realybėje ikiteisminiai tyrimai dažnai nutraukiami, motyvuojant tai „nuomonės raiška“. Tai sukuria nebaudžiamumo atmosferą, kurioje pažeidžiamos grupės jaučiasi nesaugios.
Pagrindinės sritys, kuriose neapykantos kalba reiškiasi stipriausiai:
- Socialiniai tinklai ir naujienų portalų komentarai: Anonimiškumas (arba jo iliuzija) skatina vartotojus vartoti agresyvią retoriką, nukreiptą prieš mažumas.
- Politinis diskursas: Neretai aukšto rango politikai, siekdami populiarumo, naudoja skaldančią retoriką, kuri normalizuoja netoleranciją visuomenėje.
- LGBTQ+ bendruomenės stigmatizacija: Tai viena dažniausių taikinių grupių, patirianti ne tik verbalinį smurtą, bet ir sisteminę diskriminaciją.
Lyčių lygybė ir smurtas artimoje aplinkoje
Nepaisant teisinių reformų, smurtas artimoje aplinkoje išlieka viena opiausių ir skaudžiausių žmogaus teisių problemų šalyje. Statistika negailestinga: didžioji dalis nukentėjusiųjų yra moterys, o smurtautojai – vyrai. Ekspertai įspėja, kad tai nėra tik buitinis konfliktas, bet sisteminė problema, kylanti iš vis dar gajų stereotipų apie lyčių vaidmenis.
Nors Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas veikia, pagalbos sistema aukoms vis dar turi spragų. Specializuotos pagalbos centrai dažnai susiduria su finansavimo trūkumu, o pareigūnų bei socialinių darbuotojų mokymai atpažinti psichologinį ar ekonominį smurtą ne visada yra pakankami. Be to, visuomenėje vis dar egzistuoja „aukos kaltinimo“ kultūra, kuri atgraso moteris kreiptis pagalbos.
Stambulo konvencijos klausimas
Diskusijos dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo tapo lakmuso popieriumi, parodančiu visuomenės susipriešinimą. Žmogaus teisių gynėjai pabrėžia, kad šis dokumentas yra esminis įrankis kovojant su smurtu prieš moteris, įpareigojantis valstybę imtis kompleksinių priemonių – nuo švietimo iki prevencijos. Tuo tarpu oponentų argumentai dažnai remiasi baimėmis dėl tradicinių vertybių, nors ekspertai vieningai sutaria: konvencija skirta apsaugoti fizinį ir psichologinį asmens neliečiamumą, kas yra pamatinė žmogaus teisė.
LGBTQ+ teisių užtikrinimo stagnacija
Lietuva tarptautiniuose reitinguose, vertinančiuose LGBTQ+ asmenų teisinę padėtį, dažnai atsiduria Europos sąrašo pabaigoje. Pagrindinė to priežastis – teisinio reguliavimo, kuris pripažintų tos pačios lyties porų šeiminius santykius, nebuvimas.
Partnerystės įstatymo (arba Civilinės sąjungos) nepriėmimas palieka tūkstančius piliečių teisiniame vakuume. Tai liečia ne tik emocinį pripažinimą, bet ir labai praktinius aspektus:
- Paveldėjimo teisės: Partneriai negali automatiškai paveldėti turto be didelių mokesčių, kurie netaikomi sutuoktiniams.
- Informacija apie sveikatą: Nelaimės atveju partneriai neturi teisės gauti informacijos apie vienas kito sveikatos būklę reanimacijoje ar ligoninėje.
- Turtiniai santykiai: Nėra aiškaus mechanizmo, kaip dalijamas bendrai užgyventas turtas skyrybų atveju.
Ekspertai pabrėžia, kad valstybės neveikimas šioje srityje pažeidžia Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktiką, kuri įpareigoja valstybes nares suteikti teisinę formą tos pačios lyties porų santykiams.
Socialinė atskirtis ir pažeidžiamų grupių teisės
Žmogaus teisės apima ne tik pilietines ar politines, bet ir socialines bei ekonomines teises. Čia Lietuva susiduria su rimtais iššūkiais, susijusiais su skurdu ir socialine atskirtimi. Ypač pažeidžiamos grupės yra senyvo amžiaus žmonės, vieniši tėvai ir žmonės su negalia.
Neįgaliųjų integracija vis dar stringa. Nors kalbama apie fizinės aplinkos pritaikymą, didelė dalis viešųjų įstaigų, transporto sistemos ir net daugiabučių namų išlieka neprieinami žmonėms su judėjimo negalia. Tačiau dar didesnė problema – **švietimo ir darbo rinkos prieinamumas**. Segreguotas ugdymas ir darbdavių nenoras priimti darbuotojus su negalia (arba tik formalus įdarbinimas dėl subsidijų) užkerta kelią šiems žmonėms gyventi orų, savarankišką gyvenimą. Tai yra tiesioginis Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos, kurią Lietuva yra ratifikavusi, pažeidimas.
Psichikos sveikata kaip žmogaus teisių klausimas
Ilgą laiką psichikos sveikata buvo ignoruojama arba stigmatizuojama, tačiau ekspertai vis garsiau kalba, kad teisė į kokybišką psichikos sveikatos priežiūrą yra neatsiejama žmogaus teisių dalis. Lietuva vis dar pirmauja savižudybių statistikoje, o tai rodo sistemines spragas.
Problemos slypi ne tik paslaugų prieinamume regionuose, bet ir pačiame požiūryje į psichikos sutrikimų turinčius asmenis. Priverstinis hospitalizavimas, neveiksnumo nustatymo procedūros ir globos įstaigų sistema dažnai neatitinka šiuolaikinių žmogaus teisių standartų. Žmonės, gyvenantys globos namuose, neretai yra izoliuoti nuo visuomenės, neturi galimybės priimti sprendimų dėl savo gyvenimo būdo, finansų ar gydymo. Deinstitucionalizacijos procesas vyksta, tačiau, anot ekspertų, per lėtai ir dažnai susiduria su vietos bendruomenių pasipriešinimu („NIMBY“ reiškinys – „tik ne mano kieme“).
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus apie žmogaus teisių situaciją ir gynybą šalyje.
Kas yra atsakingas už žmogaus teisių priežiūrą Lietuvoje?
Už žmogaus teisių stebėseną ir gynimą atsakingos kelios institucijos. Pagrindinė yra Seimo kontrolierių įstaiga, kuri tiria skundus dėl pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Taip pat veikia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tirianti diskriminacijos atvejus, ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Be valstybinių institucijų, labai svarbų vaidmenį atlieka nevyriausybinės organizacijos (NVO).
Ar neapykantos kalba internete yra baudžiama?
Taip. Lietuvos įstatymai numato atsakomybę už neapykantos kurstymą, tyčiojimąsi ar niekinimą dėl tautybės, rasės, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo ir kitų požymių. Tai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, įskaitant baudas arba laisvės apribojimą. Komentaras socialiniame tinkle yra laikomas vieša erdve.
Ką daryti, jei jaučiuosi diskriminuojamas darbe?
Jei patiriate diskriminaciją dėl amžiaus, lyties, negalios ar kitų tapatybės bruožų, pirmiausia rekomenduojama kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Jūs galite pateikti skundą, kuris bus ištirtas. Taip pat galima kreiptis į Darbo ginčų komisiją, jei diskriminacija susijusi su darbo santykiais (pvz., atleidimu, darbo užmokesčio mažinimu).
Kodėl žmogaus teisės yra aktualios net tiems, kurie nejaučia diskriminacijos?
Žmogaus teisių apsauga užtikrina visuomenės stabilumą ir teisingumą. Šiandien jūs galite jaustis saugūs, tačiau rytoj situacija gali pasikeisti (pvz., susidūrus su negalia, senatve ar ekonomine krize). Stipri žmogaus teisių apsaugos sistema garantuoja, kad valstybė negalės savavaliauti prieš jokį pilietį, užtikrina teismų nepriklausomumą ir spaudos laisvę, kas yra būtina demokratijos funkcionavimui.
Piliečių vaidmuo kuriant pokyčius
Ekspertai pabrėžia, kad laukti, kol valdžia savaime išspręs visas minėtas problemas, yra naivu. Didžiausi pokyčiai įvyksta tada, kai visuomenė tampa nepakanti neteisybei ir aktyviai reikalauja pokyčių. Tai nereiškia tik dalyvavimo protestuose – pilietinis aktyvumas prasideda nuo kasdienių veiksmų.
Pirmiausia, tai yra švietimas ir empatija. Gebėjimas atpažinti diskriminaciją savo artimoje aplinkoje – ar tai būtų seksistinis juokelis darbe, ar nepagarbus elgesys su kaimynu, turinčiu negalią – yra pirmas žingsnis. Antra, labai svarbu palaikyti nevyriausybines organizacijas, kurios dirba žmogaus teisių srityje. Jos teikia teisinę pagalbą, vykdo stebėseną ir šviečia visuomenę, tačiau dažnai stokoja resursų. Kiekvieno piliečio parama, skiriant 1,2% GPM ar savanoriaujant, stiprina šių organizacijų balsą.
Galiausiai, rinkimai yra galingiausias įrankis. Renkant atstovus į Seimą ar savivaldybių tarybas, būtina domėtis ne tik kandidatų ekonominiais pažadais, bet ir jų vertybine pozicija žmogaus teisių klausimais. Ar kandidatas pasisako už visų šeimų lygybę? Koks jo požiūris į moterų teises ar tautines mažumas? Atsakingas balsavimas formuoja politinę valią, be kurios įstatymų pokyčiai yra neįmanomi. Žmogaus teisių padėtis šalyje yra veidrodis, atspindintis ne tik valdžios darbą, bet ir visos visuomenės brandą bei solidarumą.
