Smurtas prieš vaikus yra tema, apie kurią dažnai sunku kalbėti, tačiau nutylėti ją – dar pavojingiau. Kasmet Lietuvoje socialinės tarnybos ir teisėsaugos institucijos gauna šimtus pranešimų apie galimus smurto atvejus šeimoje ar ugdymo įstaigose. Deja, daugelis iš jų paaiškėja esant pagrįsti. Kiekvieno žmogaus pareiga yra pastebėti galimus ženklus, reaguoti ir padėti, nes būtent ankstyvas įsikišimas gali išgelbėti vaiką nuo ilgalaikių psichologinių ir fizinių traumų.
Kokie yra smurto prieš vaiką požymiai?
Vaikų patiriamas smurtas gali pasireikšti įvairiomis formomis – nuo fizinio iki emocinio ar net seksualinio. Dažnai šie požymiai nėra akivaizdūs, todėl svarbu žinoti, į ką atkreipti dėmesį:
- Fizinis smurtas – matomi sužeidimai, mėlynės, nubrozdinimai, kurie nėra paaiškinami įprasta vaiko veikla ar žaidimais.
- Psichologinis smurtas – nuolatinis žeminimas, gąsdinimas, izoliavimas nuo draugų ar šeimos narių.
- Nepaisymas (nepriežiūra) – vaiko poreikių ignoravimas: nepakankamas maistas, apranga, priežiūros ar meilės trūkumas.
- Seksualinis smurtas – netinkamas fizinis kontaktas, priverstinis dalyvavimas netinkamuose veiksmuose ar jų stebėjimas.
Kiekvienas iš šių požymių gali būti pavienis, tačiau, pastebėjus kelis iš jų kartu, būtina imtis veiksmų ir kreiptis į specialistus.
Psichologiniai ženklai, galintys išduoti patiriamą smurtą
Vaikai, kenčiantys nuo smurto, neretai bando nuslėpti savo skausmą. Jie gali tapti uždaresni, prarasti pasitikėjimą suaugusiaisiais ar netgi pradėti kaltinti save. Štai keli būdingi psichologiniai signalai:
- Dažni nuotaikos svyravimai, dirglumas, nerimas.
- Sutrikęs miegas ar košmarai, bijojimas eiti namo.
- Sumažėjęs susidomėjimas pamokomis ar draugais.
- Staigus elgesio pokytis – vaikas tampa itin paklusnus ar, priešingai, agresyvus.
- Neįprasti pasisakymai, susiję su baime ar kaltės jausmu.
Psichologai pabrėžia, kad tokie elgesio pokyčiai niekada neatsiranda be priežasties, todėl suaugusieji turi būti budrūs ir išmokti skaityti šiuos signalus.
Kaip reaguoti, įtarus smurtą prieš vaiką?
Dažniausia klaida – abejingumas arba baimė suklysti. Net jei nesate tikri, jog vaikas iš tiesų patiria smurtą, geriau pranešti apie savo nuogąstavimus, nei tylėti. Toliau pateikiami pagrindiniai žingsniai, kaip elgtis tokiose situacijose:
- Stebėkite ir dokumentuokite – užsirašykite, ką pastebėjote: fizinius sužalojimus, elgesio pokyčius, vaiko pasisakymus.
- Kalbėkite su vaiku – ramiai, be spaudimo, parodykite, kad jis gali jumis pasitikėti. Svarbiausia – nevertinti ir nebijoti tylos.
- Kreipkitės pagalbos – praneškite socialiniams darbuotojams, vaikų teisių apsaugos skyriui, policijai arba pasitarkite su psichologu.
- Nesmerkite tėvų ar globėjų – jeigu situacija nėra iki galo aiški, stenkitės išlaikyti objektyvumą, tačiau vis tiek veikite.
Kiekvienas pranešimas apie smurtą yra svarbus. Net jei vėliau paaiškės, kad įtarimai buvo nepagrįsti, institucijos vis tiek įvertins situaciją ir suteiks reikiamą pagalbą šeimai.
Kokios institucijos gali padėti?
Lietuvoje veikia platus specialistų tinklas, pasiruošęs reaguoti į bet kokius pranešimus apie smurtą prieš vaikus. Kiekvienas žmogus gali kreiptis į:
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą – čia dirbantys specialistai įvertina pavojų ir imasi priemonių vaiko saugumui užtikrinti.
- Socialinės paramos skyrių – teikia konsultacijas, socialinę pagalbą šeimoms.
- Psichologinės pagalbos centrus – padeda tiek vaikui, tiek suaugusiesiems susidoroti su emociniais išgyvenimais.
- Policiją (numeris 112) – esant akivaizdžiam pavojui vaiko gyvybei ar sveikatai, reikia skambinti nedelsiant.
Be to, egzistuoja nemokamos pagalbos linijos, tokios kaip „Vaikų linija“ ar „Jaunimo linija“, kuriose dirbantys savanoriai suteikia emocinę paramą konfidencialiai ir visą parą.
Specialistų įžvalgos ir prevencijos svarba
Vaikų psichologai ir socialiniai darbuotojai pabrėžia, kad smurtą prieš vaikus galima sustabdyti tik tuomet, kai visuomenė nebus abejinga. Prevencija prasideda šeimoje – nuo tėvų požiūrio į auklėjimą iki gebėjimo valdyti emocijas. Mokytojai ir ugdymo įstaigų darbuotojai taip pat atlieka esminį vaidmenį – jie dažnai pirmieji pastebi nerimą keliančius ženklus.
Prevencinės programos, švietimas apie tinkamus auklėjimo metodus ir emocinio raštingumo ugdymas padeda mažinti smurto riziką. Kuo daugiau žmonių bus informuoti, tuo mažiau vaikų kentės tyliai.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kaip sužinoti, ar vaikas patiria smurtą, jei jis nieko nesako?
Atkreipkite dėmesį į jo elgesį, emocijas ir kūno kalbą. Užuominos gali slypėti jo piešiniuose, pasakojimuose ar net žaidimuose. Svarbu su juo kalbėti švelniai ir parodyti, kad jis visada gali kreiptis pagalbos.
Ką daryti, jei manau, kad kaimynų vaikas kenčia nuo smurto?
Pirmiausia, jei kyla pavojus jo gyvybei ar sveikatai, kvieskite pagalbą skambindami 112. Taip pat galima kreiptis į savivaldybės socialinius darbuotojus ar vaiko teisių tarnybą – jūsų tapatybė bus apsaugota.
Ar visada reikia pranešti apie įtarimus dėl smurto?
Taip. Net menkiausias įtarimas gali būti svarbus. Geriau pranešti ir leisti specialistams įvertinti riziką, nei sužinoti, kad tylėjimas pridarė žalos vaikui.
Kaip kalbėti su vaiku, kuris patyrė smurtą?
Būkite kantrūs, neprašykite detalių, jei jis nenori apie tai kalbėti. Pasakykite, kad jis nėra kaltas, ir pasiūlykite kreiptis į psichologą. Palaikymas ir supratimas yra svarbiausi pirmieji žingsniai gijimo kelyje.
Bijoti pranešti – reiškia rizikuoti vaiko saugumu
Kiekvienas iš mūsų gali tapti pokyčio dalimi. Užtenka nebijoti pranešti, pastebėjus smurto požymius ar įtarimus. Vaikas negali savęs apginti – tam reikalinga suaugusiųjų drąsa ir atsakomybė. Kiekvienas pranešimas, kiekvienas sąmoningas veiksmas gali reikšti vieno vaiko saugesnę vaikystę ir šviesesnę ateitį.
