Daugelis iš mūsų esame girdėję terminą „smurtas“ ir dažniausiai jį siejame su fizine agresija, vykstančia gatvėje ar už uždarų namų durų. Tačiau egzistuoja kita, kur kas klastingesnė ir dažnai sunkiau atpažįstama agresijos forma, su kuria susidūręs žmogus jaučiasi visiškai bejėgis. Tai situacija, kai skriaudėjas yra ne konkretus asmuo, o sistema – ligoninė, policija, socialinės rūpybos skyrius ar kita valstybinė įstaiga. Susidūrimas su šaltu biurokratiniu aparatu, žmogaus orumo žeminimas, teisėtų lūkesčių ignoravimas ar net tyčinis aplaidumas palieka gilius randus. Dažnai aukos net nesupranta, kad tai, ką jos patiria, nėra „normali tvarka“, o žmogaus teisių pažeidimas, turintis konkretų pavadinimą.
Ši problema yra sisteminė ir neretai nutylima, nes kovoti prieš didelę, galingą struktūrą atrodo beprasmiška. Žmonės, patyrę institucinį smurtą, dažnai jaučia gėdą, kaltę arba baimę, kad pasiskundus situacija tik pablogės. Visgi, tyla yra geriausia terpė tokiam elgesiui vešėti. Norint nutraukti šį ratą, pirmiausia būtina aiškiai įvardyti problemą, suprasti jos veikimo mechanizmus ir žinoti, kad egzistuoja teisiniai bei visuomeniniai įrankiai, galintys padėti apginti savo orumą.
Kas iš tikrųjų yra institucinis smurtas?
Institucinis smurtas – tai struktūrinė prievarta, kurią asmuo patiria iš institucijos, organizacijos ar valdžios atstovų. Tai nėra vien tik fiziniai veiksmai. Dažniausiai tai pasireiškia per galios disbalansą, kai institucija piktnaudžiauja savo autoritetu, o pilietis paliekamas be balso teisės. Tai gali būti tiek aktyvūs veiksmai (pvz., grubus elgesys, grasinimai), tiek neveikimas (pvz., būtinosios medicinos pagalbos nesuteikimas, skundų ignoravimas).
Svarbu suprasti, kad institucinis smurtas dažnai yra normalizuojamas. Darbuotojai gali teisintis frazėmis „tokia tvarka“, „nieko negalime padaryti“ arba „trūksta finansavimo“, tačiau tai nepanaikina fakto, kad žmogaus teisės yra pažeidžiamos. Tai sistema, kuri vietoj tarnystės žmogui, paverčia jį objektu, statistiniu vienetu ar tiesiog kliūtimi.
Pagrindinės sritys, kuriose pasireiškia sisteminė agresija
Nors institucinis smurtas gali pasireikšti bet kurioje hierarchinėje struktūroje, tam tikrose srityse jis yra ypač skaudus, nes paliečia pažeidžiamiausius visuomenės narius. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių sričių:
Sveikatos apsaugos sistema
Tai viena jautriausių sričių. Čia institucinis smurtas gali pasireikšti kaip akušerinis smurtas (pvz., procedūrų atlikimas be moters sutikimo, grubus bendravimas gimdymo metu), psichiatrinis smurtas (priverstinis gydymas be pakankamo pagrindo, orumą žeminančios sąlygos) arba tiesioginis aplaidumas slaugos namuose, kai senyvo amžiaus žmonės paliekami be tinkamos priežiūros ir higienos.
Teisėsauga ir įkalinimo įstaigos
Policijos pareigūnų piktnaudžiavimas jėga, nepagrįsti sulaikymai, rasinis ar socialinis profiliavimas bei netinkamos sąlygos areštinėse yra klasikiniai pavyzdžiai. Čia galios persvara yra didžiausia, todėl piliečiui apginti savo teises yra ypač sunku.
Socialinės globos ir vaiko teisių sistema
Biurokratinis vilkinimas skiriant pašalpas, kai žmogus neturi už ką gyventi, arba nepagrįstas vaikų atskyrimas nuo tėvų be tinkamo situacijos įvertinimo taip pat priskiriama instituciniam smurtui. Tai sistema, kuri turėtų padėti, bet kartais tampa baudžiamuoju mechanizmu.
Kaip atpažinti institucinį smurtą: raudonos vėliavos
Daugelis žmonių intuityviai jaučia, kad su jais elgiamasi neteisingai, tačiau jiems trūksta argumentų tai įvardyti. Štai pagrindiniai požymiai, rodantys, kad susidūrėte ne tiesiog su „bloga nuotaika“, o su instituciniu smurtu:
- Informacijos slėpimas: Jums neduodama išsami informacija apie jūsų teises, galimas procedūras ar alternatyvas. Į klausimus atsakoma aptakiai arba jie ignoruojami.
- Dehumanizacija: Su jumis bendraujama ne kaip su žmogumi, o kaip su bylos numeriu. Jūsų skausmas, baimė ar nerimas yra ignoruojami arba pajuokiami.
- Gaslighting (psichologinis manipuliavimas): Jums bandoma įteigti, kad jūsų skundai yra nepagrįsti, kad jūs „išsigalvojate“, esate „pernelyg jautrus“ ar „konfliktiškas“.
- Biurokratinis labirintas: Sąmoningas siuntinėjimas „nuo durų prie durų“, reikalavimas perteklinių dokumentų, siekiant, kad žmogus pavargtų ir atsisakytų savo teisėtų reikalavimų.
- Baimės atmosfera: Jaučiate, kad jei pasiskųsite, sulauksite keršto – pavyzdžiui, bus blogiau prižiūrimas jūsų artimasis ligoninėje arba vilkinama jūsų byla.
Psichologinis poveikis ir „antrinė aukos trauma“
Institucinio smurto pasekmės dažnai prilygsta potrauminio streso sutrikimui. Žmogus praranda pasitikėjimą valstybe ir teisingumu. Blogiausia, kas gali nutikti – tai antrinė viktimizacija. Tai procesas, kai auka, bandydama ieškoti teisybės, yra dar kartą traumuojama pačios sistemos. Pavyzdžiui, seksualinį smurtą patyrusi moteris policijoje verčiama detaliai ir neetiškai pasakoti įvykio aplinkybes netinkamoje aplinkoje, susiduriant su pareigūnų skepticizmu.
Ši trauma yra gili, nes griauna bazinį saugumo jausmą. Mes esame mokomi, kad gydytojas gydo, policininkas gina, o socialinis darbuotojas padeda. Kai šios figūros tampa skriaudėjais, pasaulis tampa nesaugia vieta, o tai gali sukelti ilgalaikę depresiją, nerimą ir socialinę izoliaciją.
Dokumentavimas – svarbiausias ginklas kovoje
Jei įtariate, kad patiriate institucinį smurtą, pirmoji taisyklė – viską fiksuoti. Žodinis pokalbis instituciniuose ginčuose dažniausiai neturi jokios galios. Biurokratinė sistema veikia „popieriaus“ principu, todėl ir gintis reikia tais pačiais metodais.
- Viską rašykite raštu: Bendravimas elektroniniais laiškais arba registruotais laiškais yra geriausias įrodymas. Jei bendraujate telefonu, po pokalbio nusiųskite el. laišką su santrauka: „Kaip ir aptarėme pokalbio metu…“
- Rinkite dokumentų kopijas: Niekada neatiduokite vienintelio dokumento originalo. Visada reikalaukite išrašų, sprendimų kopijų, medicininių dokumentų išrašų.
- Fiksuokite vardus ir pareigas: Visada paklauskite ir užsirašykite valstybės tarnautojo, su kuriuo bendraujate, vardą, pavardę ir pareigas. Anonimiškumas skatina nebaudžiamumą.
- Liudytojai: Jei įmanoma, į svarbius susitikimus (pvz., ligoninėje, savivaldybėje) eikite ne vieni. Artimojo buvimas ne tik drąsina, bet ir veikia kaip liudininkas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažniausiai kyla žmonėms, susidūrusiems su sistemos abejingumu ar agresija.
Ar galiu įrašinėti pokalbį su valstybės tarnautoju?
Taip, daugeliu atveju jūs turite teisę daryti garso įrašą, jei bendraujate su valstybės tarnautoju, vykdančiu savo tarnybines pareigas viešoje vietoje ar kabinete. Visgi, rekomenduojama apie įrašymą įspėti. Toks įrašas gali tapti svarbiu įrodymu teisme arba tarnybinio patikrinimo metu, įrodant netinkamą elgesį ar grasinimus.
Kur kreiptis pirmiausia – į vadovą ar į teismą?
Paprastai rekomenduojama laikytis hierarchijos. Pirmiausia pateikite raštišką skundą įstaigos vadovui. Įstaiga privalo atsakyti per įstatymų numatytą terminą (dažniausiai 20 darbo dienų). Jei atsakymas jūsų netenkina arba yra tiesiog „atsirašinėjimas“, tuomet kreipkitės į aukštesnes instancijas arba kontroliuojančias įstaigas.
Ar verta kovoti, jei žala atrodo nedidelė?
Institucinis smurtas klesti, kai žmonės tyli. Net jei jūsų patirta žala atrodo maža, jūsų skundas gali užkirsti kelią didesnei nelaimei ateityje arba padėti kitiems žmonėms. Kiekvienas oficialus skundas verčia sistemą reaguoti ir, ilgainiui, keistis.
Ką daryti, jei neturiu lėšų advokatui?
Lietuvoje veikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema. Jei jūsų pajamos ir turtas neviršija nustatytų lygių, galite gauti nemokamą teisininko konsultaciją ir atstovavimą. Taip pat pagalbą teikia įvairios nevyriausybinės organizacijos.
Konkrečios įstaigos ir organizacijos pagalbai gauti
Žinojimas, kur kreiptis, yra pusė darbo kovoje už savo teises. Lietuvoje veikia keletas pagrindinių institucijų, kurių tikslas – kontroliuoti valstybės įstaigų veiklą ir ginti piliečius nuo biurokratinės savivalės.
Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga yra viena svarbiausių institucijų. Seimo kontrolieriai tiria skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje. Jei manote, kad valstybės institucija netinkamai atliko savo pareigas, tai yra vieta, kur reikėtų pateikti skundą.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba padės, jei institucinis smurtas pasireiškia diskriminacija dėl amžiaus, lyties, negalios, rasės ar kitų tapatybės bruožų. Tai ypač aktualu darbo santykiuose viešajame sektoriuje arba gaunant viešąsias paslaugas.
Taip pat svarbų vaidmenį atlieka specializuotos nevyriausybinės organizacijos (NVO). Pavyzdžiui, Lietuvos žmogaus teisių centras gali suteikti informacijos ir nukreipti tinkama linkme. Jei susidūrėte su smurtu psichikos sveikatos sistemoje, pagalbos galite ieškoti organizacijoje „Psichikos sveikatos perspektyvos“. Nukentėjus nuo teisėsaugos pareigūnų veiksmų, svarbu nedelsiant kreiptis į prokuratūrą arba Policijos departamento Imuniteto valdybą.
Atminkite, kad kova su instituciniu smurtu yra ne tik kova už save, bet ir už teisingesnę, skaidresnę valstybę. Nors procesas gali būti varginantis, egzistuojantys mechanizmai veikia tik tada, kai piliečiai jais naudojasi. Netylėkite, dokumentuokite pažeidimus ir ieškokite sąjungininkų – teisybė yra jūsų pusėje.
