Kiekvieną kartą, kai užsienietis pasako, kad mokosi lietuvių kalbos, jis susilaukia tos pačios reakcijos: „Oho, viena sunkiausių kalbų pasaulyje!“ Ši frazė tapo tokia įprasta, kad jos net nebekvestionuojame. Lietuvių kalbos kursai „Skrivanek akademijoje“ dažnai renkasi tie užsieniečiai, kurie jau po pirmųjų kelių savaičių supranta, kad jiems buvo pasakyta perdėta versija realybės. Kalba sudėtinga, taip. Bet toli gražu ne tokia baisi, kaip mitologija skelbia.
Trumpas atsakymas: iš dalies taip, iš dalies ne. Ilgesnis atsakymas atskleidžia, kad daug ką laikome sunkia dėl priežasčių, kurios išmokstamiems žmonėms visai nesudėtingos. Kai kurie tikrieji sunkumai yra visai kitokie, nei žmonės mano.
Iš kur atsirado šis mitas?
Amerikos Užsienio tarnybos institutas (Foreign Service Institute) daugelį metų sudaro kalbų kategorijas pagal tai, kiek valandų reikia anglakalbiui diplomatui, kad pasiektų darbinį lygį. Lietuvių kalba patenka į trečią kategoriją, kur reikia apie 1100 valandų. Tai daugiau nei ispanų (600 valandų), bet mažiau nei kinų (2200 valandų).
Statistika iš tiesų rodo, kad lietuvių kalba nėra lengva. Bet „viena sunkiausių pasaulyje“ yra pertempimas. Yra dešimtys sudėtingesnių kalbų: nuo japonų iki gruzinų, nuo suomių iki vengrų. Lietuvių kalba yra vidutinio sunkumo, ne ekstremali.
Ar linksniai yra tikra problema?
Septyni linksniai iš tiesų yra sistema, kurią reikia laiko įsisavinti. Bet svarbu suprasti dvi dalis. Pirma, ne visi linksniai naudojami vienodai dažnai, o šauksmininkas kalboje pasitaiko retai. Antra, kalbose kaip lenkų, čekų ar rusų yra panašios sistemos.
Jei jau kalbate viena slavų kalba, dauguma linksnių logikos jums jau pažįstamos. Anglakalbiams sistema atrodo egzotiška, bet 40 procentų Europos gyventojų augo su panašiais linksniavimo modeliais savo gimtose kalbose.
Kirčiavimas kaip tikras sunkumas
Lietuvių kalba turi kilnojamą kirčiavimo sistemą su keturiomis priegaidėmis. Žodžio prasmė gali pasikeisti pagal tai, kaip jis kirčiuojamas. Tai iš tiesų vienas iš sunkesnių elementų kalboje.
Bet svarbu žinoti, kad pilnas kirčiavimo įvaldymas nėra būtinas kasdieniam bendravimui. Užsieniečiai gali laisvai bendrauti nesuprasdami visų priegaidžių niuansų, kaip lietuviai kalba anglų kalba nesuprasdami visų anglų kalbos intonacijų. Tai yra „nice to have“, bet ne „must have“ savybė.
Veiksmažodžių priešdėliai
Priešdėliai kaip pa-, iš-, at- keičia veiksmo prasmę taip, kaip anglakalbiui atrodo neintuityvu. „Eiti“, „nueiti“, „paeiti“ ir „ateiti“ visi susiję su judėjimu, bet reiškia skirtingus dalykus.
Tai reikalauja laiko, bet ne genialumo. Sistema yra logiška, tik jai reikia praktikos. Panašūs mechanizmai egzistuoja vokiečių ir slavų kalbose.
Kas yra lengviau nei manoma?
Tarimas.
Lietuvių kalbos rašyba yra beveik fonetinė, tai reiškia, kad rašai, kaip girdi. Tai didžiulis privalumas, palyginti su anglų kalba, kur „tough“, „through“ ir „though“ tariami visiškai skirtingai. Užsieniečiai, mokydamiesi lietuvių kalbos, po kelių savaičių jau gali skaityti balsu bet kurį tekstą, net jei nesupranta jo prasmės. Anglų kalboje tokio lengvumo neturėsi net po metų.
Nėra tonų ir straipsnių.
Skirtingai nei kinų ar tajų kalbos, lietuvių kalba neturi tonų. Skirtingai nei anglų, vokiečių ar prancūzų, nėra „the“, „a“, „das“, „der“ ar „le“. Nėra ką atsiminti, nėra ko klysti.
Lanksti sakinio struktūra.
Lietuvių kalboje žodžių tvarką galima keisti, ir pabrėžimas keičiasi, bet sakinys išlieka teisingas. Šis lankstumas palengvina kalbėjimą pradedantiesiems. Net jei pasakysi žodžius „netvarkinga“ tvarka, tavo mintis vis tiek bus suprasta.
Kodėl lietuvių kalba atrodo baisesnė nei yra?
Yra viena priežastis, dėl kurios lietuvių kalba atrodo grėsmingiau, nei yra realiai. Mažai kokybiškų resursų. Populiariose kalbos mokymosi platformose lietuvių kalbos beveik nėra. YouTube pamokos dažnai chaotiškos. Vadovėliai užsieniečiams kartais parašyti taip, tarsi būtų skirti kalbotyros studentams, o ne žmogui, kuris tiesiog nori pasakyti „ačiū“ kavinėje.
Todėl struktūruotas mokymasis pas patyrusius mokytojus pagreitina procesą kartais dešimt kartų. Ne dėl to, kad kalba lengvesnė, o dėl to, kad savarankiškai paklysti tarp neefektyvių resursų yra didžiausias laiko švaistytojas.
Kiek laiko iš tiesų reikia?
Užsienietis, kuris skiria 5 iki 6 valandų per savaitę struktūruotam mokymuisi, po šešių mėnesių gali užsakyti maisto, susigalvoti kavinėje ir pasišnekučiuoti apie orus. Po metų gali bendrauti darbo aplinkoje pagrindiniais klausimais. Po dvejų metų kalba laisvai apie sudėtingesnes temas.
Palyginimui, ispanų kalbai su ta pačia trajektorija reikėtų apie perpus mažiau laiko, o japonų apie tris kartus daugiau. Lietuvių kalba yra sudėtingesnė nei ispanų, bet toli gražu nesulyginama su japonų ar kinų.
Ar verta mokytis?
Užsieniečiai, kurie išmoksta lietuviškai bent iki pokalbio lygio, dažnai pastebi, kad ši investicija atsiperka netikėtais būdais. Lietuviai gerai vertina užsieniečius, kurie bent bando kalbėti gimtąja kalba, daug labiau nei, tarkim, prancūzai ar vokiečiai. Darbo pokalbiuose, verslo santykiuose, kaimynystėje bent kelios frazės keičia santykio dinamiką.
Jei jus sulaikė mitas apie „vieną sunkiausių kalbų pasaulyje“, laikas jį paleisti. Lietuvių kalba yra sudėtinga, bet ne ekstremali. Ji reikalauja pastangų, bet grąžina jas su kaupu. Svarbiausia, ji yra išmokstama. Milijonai užsieniečių, gyvenančių Lietuvoje, tai jau įrodė.
