Vis dažniau viešojoje erdvėje pasigirsta diskusijos apie akušerinį smurtą – reiškinį, apie kurį daugelis moterų anksčiau nedrįsdavo kalbėti. Nors kalbėti apie gimdymo patirtis atrodo natūralu, daugelis gimdžiusių moterų Lietuvoje vis dar bijo atvirai dalintis neigiamais išgyvenimais iš ligoninių ar gimdymo skyrių. Šis tylėjimas ne tik palaiko problemos egzistavimą, bet ir trukdo gerinti sveikatos priežiūros sistemą bei medicinos personalo požiūrį į gimdančią moterį.
Kas yra akušerinis smurtas?
Terminas akušerinis smurtas (angl. obstetric violence) apibūdina fizinį, emocinį ar psichologinį smurtą, kurį moterys gali patirti nėštumo, gimdymo ar pogimdyminiu laikotarpiu. Tai gali būti prievartinis medicininių procedūrų taikymas be moters sutikimo, jos pasirinkimų ignoravimas, nepagarbus bendravimas ar net tyčinis skausmo sukėlimas. Visame pasaulyje šis reiškinys pripažįstamas kaip žmogaus teisių ir moterų orumo pažeidimas.
Situacija Lietuvoje
Lietuvoje akušerinio smurto tema iki šiol yra jautri. Dalis gydytojų ir akušerių gina savo praktiką, tvirtindami, kad dauguma intervencijų atliekamos siekiant apsaugoti motinos ir kūdikio sveikatą. Tuo tarpu daugelis moterų socialiniuose tinkluose, forumuose bei žiniasklaidoje dalijasi savo istorijomis apie prievartinius cezario pjūvius, be paaiškinimų atliktus pjūvius ar nepaisytą norą gimdyti natūraliai.
Šių istorijų pasikartojimas rodo, jog problema nėra pavienė. Ji dažnai kyla iš gilesnių struktūrinių trūkumų – per didelio medikų krūvio, neadekvataus finansavimo, emocinės įtampos bei vis dar vyraujančio hierarchinio požiūrio, kai gydytojo žodis laikomas galutiniu ir neabejotinu.
Kodėl moterys bijo kalbėti?
Viena iš pagrindinių priežasčių – baimė būti nesuprastai ar apkaltintai. Lietuvoje visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad gimdymas – „svarbiausia, kad vaikas sveikas“, todėl moters emocinis ar fizinis diskomfortas lieka nuošalyje. Kai moteris išdrįsta pasakoti apie neigiamą patirtį, ji dažnai sulaukia skepticizmo ar pasiūlymų „pamiršti“.
Kitos priežastys, kodėl tylėjimas vis dar vyrauja:
- Pasitikėjimo stoka – daugelis moterų mano, kad jų skundai nebus išgirsti ar bus ignoruoti.
- Gėda ir kaltės jausmas – visuomenė dažnai kaltina pačias moteris dėl „netinkamo pasiruošimo“ ar „perdėtos reakcijos“.
- Teisinio aiškumo trūkumas – Lietuvoje vis dar nėra aiškiai apibrėžto akušerinio smurto termino teisiniame kontekste.
- Socialinis spaudimas – motinystė idealizuojama, todėl apie neigiamus patyrimus kalbėti nėra laikoma „priimtina“.
Kokios yra akušerinio smurto formos?
Šis reiškinys gali pasireikšti įvairiais būdais, nuo subtilių iki atvirai grubaus elgesio. Pagrindinės formos:
- Fizinis smurtas – be paaiškinimo ar sutikimo atliekamos medicininės procedūros (pvz., epiziotomija, gimdymo skatinimas vaistais, spaudimas pilvui).
- Psichologinis smurtas – menkinantys komentarai, ignoravimas, gąsdinimas ar panieka moters pasirinkimams.
- Institucinis smurtas – sisteminiai ligoninių trūkumai, kai moteriai nesuteikiama galimybė pasirinkti gimdymo būdo ar aplinkos.
- Informacijos ribojimas – kai medikai nesuteikia pakankamai duomenų apie procedūrų riziką ir alternatyvas.
Kokios pasekmės moterims?
Patirtas akušerinis smurtas gali turėti ilgalaikių pasekmių. Be fizinių sužalojimų, dažnai pasireiškia ir emocinės problemos: potrauminis stresas, nerimo sutrikimai, depresija. Gimdymas, kuris turėjo būti džiuginanti gyvenimo patirtis, kai kuriais atvejais tampa skausmingu prisiminimu.
Psichologai pažymi, kad moteris, patyrusi smurtą gimdymo metu, dažnai bijo vėl pastoti ar vėl kreiptis į medikus. Ilgainiui tai gali lemti nepasitikėjimą sveikatos sistema apskritai, mažesnį paslaugų naudojimą ir blogesnius medicininius rezultatus.
Ką galima keisti?
Kova su akušeriniu smurtu reikalauja daugiapakopės strategijos. Keisti reikia ne tik taisykles, bet ir požiūrį. Svarbu stiprinti pagarbos kultūrą tarp pacientės ir mediko, tobulinti komunikacijos įgūdžius ir skatinti empatiją medicinos personalo tarpe.
Kai kurios galimos priemonės:
- Švietimas – tiek būsimoms mamoms, tiek specialistams reikalingi mokymai apie žmogaus teises ir gimdyvės orumą.
- Aiškesnė teisinė bazė – būtina apibrėžti, kas laikoma akušeriniu smurtu, ir nustatyti atsakomybę.
- Atsiliepimų sistema – būtų naudinga sukurti nepriklausomą mechanizmą, leidžiantį moterims anonimiškai pranešti apie patirtus pažeidimus.
- Emocinės paramos stiprinimas – suteikti psichologinę pagalbą moterims po gimdymo, kad jos galėtų drąsiau kalbėti apie savo išgyvenimus.
Viešojo diskurso svarba
Viešumas – viena svarbiausių jėgų, galinčių keisti situaciją. Kai moterys drąsiai dalijasi savo patirtimis, visuomenė pradeda atpažinti problemos mastą. Tuo pačiu tai motyvuoja institucijas imtis veiksmų, gerinti pacientų aptarnavimą ir užtikrinti pagarbesnes sąlygas gimdymo skyriuose.
Socialiniai tinklai, žurnalistiniai tyrimai ir moterų teisių organizacijos atlieka itin svarbų vaidmenį, suteikdamos platformą toms, kurios anksčiau buvo nutildytos. Nors pokyčiai vyksta pamažu, kiekviena istorija, išdrįsta pasakyti viešai, tampa žingsniu link skaidresnės ir humaniškesnės sveikatos priežiūros sistemos.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ką galiu daryti, jei manau, kad patyriau akušerinį smurtą?
Visų pirma svarbu kreiptis į gydymo įstaigos vadovybę arba pacientų teisių gynimo specialistą. Jeigu situacija rimta, galima pateikti skundą Valstybinei akreditavimo tarnybai ar Seimo kontrolieriui. Taip pat verta pasikalbėti su psichologu ar moterų teisių organizacija, siekiant emocinės paramos.
Ar kiekvienas neigiamas gimdymo atvejis – tai akušerinis smurtas?
Nebūtinai. Gimdymas – sudėtingas medicininis procesas, kai kartais tenka priimti skubius sprendimus, siekiant apsaugoti gyvybę. Tačiau esminis skirtumas – ar moteris buvo informuota, ar jos sutikimas gautas, ar su ja elgtasi pagarbiai. Smurtu laikoma tai, kai jos teisės ir orumas buvo pažeisti.
Kaip atpažinti pasyvią smurto formą?
Pasyvus smurtas – tai ne visada matoma ar akivaizdi prievarta. Tai gali būti ignoravimas, kai moters prašymai nepaisomi, jai nesuteikiama informacija arba ji laikoma „per daug reikli“. Nors išoriškai tai gali atrodyti kaip „neapsižiūrėjimas“, iš tiesų tai pažeidžia moters pasitikėjimą ir saugumo jausmą.
Lietuvos visuomenės atsakomybė
Visuomenė taip pat turi vaidmenį sprendžiant šią problemą. Kalbėjimas, švietimas ir empatijos ugdymas padeda mažinti vyraujančius stereotipus. Kiekvienas – nuo būsimos mamytės iki politikų – turi prisidėti prie pokyčio, kuriame moters orumas gimdymo metu būtų neliečiamas. Tik tada galėsime kalbėti apie tikrą pagarbą gyvybei – tiek naujai gimstančiai, tiek ją suteikiančiai moteriai.
